Dažnai sunku išsilaikyti šviesos sraute … kartais net per daug …
Taip patrauklu supykti, tapti atšiauriu, sukietėti… juk tai taip paprasta ir įprasta…
Kai tokia vilionė prisijungti prie daugiabalsio choro apie tai, kad visur tik melas, išdavystės, puolimai, neteisybė… ir gauti ydingą minios paguodą, pasirengusią sunaikinti bet kurį su tuo nesutinkantį…
Kai taip gerai išmintas ir žinomas nusivylimo kelias, kuriuo galima eiti nesutelkiant dėmesio ir ateiti ten, kur eina visi… tam, kad visiškai nusivilti…
Tiesiog…paprastai ir lengvai… be jokios abejonės…
Bet tai nėra toks paprastumas ir lengvumas, kuriuose iš septynių natų nuskamba geniali įkvepianti melodija…
Tai yra laidotuvių maršo paprastumas ir lengvumas, po kuriais mes palaidojame savo švelnumą, gebėjimą mylėti, poreikį išlikti žmogumi bet kuriuo, net pačiu neramiausiu metu…
Neretai sunku išsilaikyti šviesos sraute…nes tai žingsniai į bekelę…
Tai stiprybė pastovėti pačiam už tai, į ką kiti nusispjovė, nuvertino, išmetė kaip nenaudingą…
Tai išmintis neužgauti…
Tai dosnumas, sulaikant blogį ir neaskaluojant jo…
Tai užduotis kaip šiais laikais dažnai net patologiškai madingos meilės sau nepaversti narcizišku asmenybės sutrikimu…
Ir tai taip pat yra sąmoningo nedalyvavimo drąsa tame, kas griauna ir bando nuvesti į tamsos srautą …
Suprantu…dažnai sunku… labai…
Bet kaip nuostabu…
Koks džiaugsmas mažiausiame judesyje link šviesos…
Tik nepainiokime šviesos su idealumu, su išsekimu, su primestomis dogmomis, kurių laikomasi iš baimės…
Laikytis šviesos srauto yra pasirinkimas … išskirtinai asmeninis, išskirtinai savanoriškas, išskirtinai brandus …
Tai išgijimas nuo ilgo abejingumo pasauliui, sau, artimiesiems… tam grožiui, kuris vis dar egzistuoja kiekviename iš mūsų…
Pasirinkite tai, kas arčiau jums… išsaugokite savo šviesą …
