Prieš kelerius metus turėjau mažą klientę Ugnytę…
Švelnus aštuonerių metų vaikas menininko akimis… atsinešdavo vikšrus kišenėje, slieką nosinaitėje, ilgakojį vorą majonezo indelyje…
Ji visais su didžiuliu atidumu rūpinosi…
Kartą ji atėjo verkdama… į mano klausimus ji trumpai atsakė:
-Tėtis neleido Kukui pavalgyti, – ir vėl apsipylė ašaromis …
Po atidesnio pokalbio paaiškėjo, kad Ugnytė į lėkštę su tėčio vakariene padėjo tą dieną kieme rastą vikšrą, kurį pavadino Kuku. Ir tai ji padarė su labai kilniu sumanymu – nepalikti augintinio alkano …
Vyras patyrė nepamirštamų emocijų, kai šaukšte su padažu rado Kuką, ir tų emocijų vedinas akimirksniu išmetė Ugnės naująjį augintinį pro langą …
Kukas išgyveno… nors Ugnės mama užsiminė, kad tiksliai nežinoma, ar būtent jis buvo sugrąžintas po dukters isterijos…
Neseniai per atsitiktinį susitikimą su Ugne sužinojau, kad ji dabar globoja ežiuką iš sodo, du kačiukus, šuniuką ir vėžlį su pažeistu kiautu, kurį kažkas išmetė kaip nenaudingą …
Sakoma, kad grožis išgelbės šį pasaulį…nesu tuo tikra.
Tačiau tikrai matau, jog štai širdies gerumas- tikrai kuria harmoningą pokytį …
Inga Heron
