Tikiu, jog su laiku visi suprantame, kaip vargina gyventi dėl visų. Būti linksmu, net kai neturime laiko linksmybėms, būti maloniu, net kai mūsų kūnas išsekęs ir gerumas lygus nuliui, būti „paslaptingu“ ir „įdomiu“. Dėl visų – visiems įtikti.
O kai nutinka kažkas, kas turėjo įvykti jau seniai, tikiu, jog kiekvienas pajėgus su malonumu atsikratyti įpročio gyventi dėl visų, kasdien pasirodyti su gražiais, bet siaubingai nepatogiais batais, rūbais, “kaukėmis”.
Tikiu, jog tada jau pradedate gyventi sau. Ir jums visiškai nerūpi „ką žmonės sako“. Jūs net nebekeliate sau šio kankinančio klausimo, kas ir ką apie jus galvoja ir sako. Jūs nebedalinate savo gyvenimo ir juo labiau nebeaukojate jo kitiems. Nebenorite ir negyvenate dėl kitų atsisakydami savęs, savo poreikių, savų svajonių.
Labai svarbus lūžio momentas gyvenime ateina tada, kai išsirenkate kažką paprasto, jus neapsunkinančio ir neapribojančio.
Jūs pasirenkate gyvenimą širdimi. Ir dėl savęs. Ir dėl mylimo žmogaus. Tik be aukos, be prievolės. Tikiu harmonija be žodžio “reikia”, o jūs?
Inga Heron
