Gyvenimas, kaip ir restoranas, turi savo dienos sriubą…
Jis gamina ją mums iš tų ingredientų, kuriuos mums pavyko gauti…
Ir kažkam ant stalo puikuojasi prabangus užpilas, kažkam – paprasta, bet soti sriuba, o pas kažką – amžinas „Rollton“ su skoniu produktų, kurie joje nenaudoti …
Bet iš tikrųjų laimingi ne visada tie, pas kuriuos sriuba turtingesnė ir įvairesnė, o tie, kuriems skanu, ką jie valgo…
Ne kartą mačiau, kaip žmonės susuka nosis prie dosnių, prabangių patiekalų, o dar įdomiau – kiek ilgai ir su kokiomis plačiomis šypsenomis stovi eilėje prie elementarių užpilamų makaronų, kuriuose nėra nė lašo tikro…
Ir logikos čia nėra…
Išvada tik viena – mes niekada nesužinosime, kas geriausia kitam žmogui, ir kokiais standartais jis vertina savo geriausiai…
Todėl neskubėkite gelbėti tų, kurie jūsų apie tai neprašė …
Ir neskubėkite, su malonumu valgydami savo dienos sriubą, klausytis tų, kurie įtikinėja, kad jums nedelsiant reikia jų pagalbos …
Tegul kiekvienas valgo ką nori!
Bet kokiam lygmeny…
