Kai manęs klausia, kaip ką nors išmesti iš pasąmonės, atsakau, kad pasąmonė neveikia šiukšliadėžės principu: nepavyks pertekliaus tiesiog nunešti į artimiausią konteinerį.
Pasąmonė – tai sena beribė skrynia, kuri nieko neatiduoda ir neišmeta.
Nei tiesiog kažko jau nenaudojamo ir išaugto.
Nei kažko, dėl ko kad ir kiek liūdėtume, bet daugiau nebegalėsime nešioti.
Neatiduoda ji ir kažko užslėpto gražių, bet beveik niekada neįvykstančių pokyčių atveju.
Nei kažko, ką galime retkarčiais dėvėti, kol niekas nemato prieblandoje.
Įsikibusi saugo pasąmonė ir kažką savaime suirusio: sunykusio, nudžiūvusio, sutrupėjusio…
Bei virtusio į skudurus – kartais, ironiškai, saugoto būtent „išėjimui į žmones“.
Neišmeta ji ir kažko apsigyvenusio užmirštoje krūvoje tolimame kampe.
Iliuziškai galima galvoti, kad visa ši skrynia yra be galo vertinga, tačiau realiai vertę turi tik tai, kas šiuo metu yra mūsų dydžio, kas yra mūsų naudojama.
Dar paprasčiau tariant, esmė yra ne sugebėjime ką nors išmesti iš pasąmonės.
Esmė yra pripažinti, kas iš to kas ten tupi – jau ne mūsų dydžio ir su meilės bei dėkingumo šluota imtis nuoseklių šios skrynios valymo darbų.
Inga Heron
