Meilę sutinkame su džiaugsmu ruošdami maistą, brangindami šios veiklos svarbą, maitindami savo ir kitų kūnus ir sielas…
Ji panardina į ramybę, saugo tylos momentus, kai kiti ilsisi, gerbia taiką, apgaubiančią juos…
Ją sutiksite naktį orkaitėje tupinčioje vakarienėje, šildomoje kol sugrįš laukiami žmonės….
Meilė tvirtai stovi perone, pasitikdama kiekvieną traukinį, nepaisant liūties ar pūgos….
Skausmo ir pažeidžiamumo akimirkomis ji su atjauta sutvarsto visas žaizdas ir papuošia tyliomis savadarbėmis vilties bei išgijimo maldomis…
Ji atviruose abipusiuose pokalbiuose, kurie atskleidžia mūsų slapčiausius jausmus ir stiprina harmoningą bendrystę…
Ji švelni, apgaubianti šiltu prieglobsčiu, padedanti ištverti šaltas ir atšiaurias gyvenimo akimirkas…
Jos platybė mus sujungia per bet kokį atstumą, suteikdama galią peržengti bet kokias fizines kliūtis ir priversdama mūsų širdis pajusti vienas kito buvimą…
Ją tik pastebėti..
Tik kasdien palaistyti jos gležnas šaknis savo gerumu ir atsidavimu…
Tik prisiminti, kad meilė nepasireiškia garsiomis trimitų fanfaromis, ji klesti tyliomis ir giliomis bendrystės akimirkomis…
Ji tiesiog tykiai pulsuoja kiekvienoje akimirkoje..
Tad būkime tie, kurie gyvena tikroje meilėje, patirdami jos grožį, gilumą ir beribį potencialą, žinodami, kad ji yra paties gyvenimo esmė. Įkvėpimo pasisemkime jos glėbyje, nes tai yra didžiausias stiprybės ir džiaugsmo šaltinis mūsų unikalioje kelionėje per šią gražią egzistenciją.
Inga Heron
