Pagunda susisupti į didelę antklodę ir gyventi, nusigręžus nuo šio pasaulio, turi tam ne tik puikių priežasčių: užtenka tiesiog apsidairyti, bet ir per daug į jį reaguojant, jis pastebimai sustiprėja…
Taip, taip dažnai norisi: nematyti, negirdėti, neišeiti.
Saviizoliacija iš tikrųjų yra terminas, gimęs ne iš pandemijos… juk ir kasdien visiškai nepastebimai galima prarasti ryšį su gyvybingu gyvenimu…juolab kad tai tampa vis labiau madinga.
Bet tai tik iliuzija, kad taip lengviau. Tiesiog kvaila gynyba nuo to, kas vis tiek tave pasieks. Tiesiog pabėgimas iš niekur į niekur.
Kartais, norint išgyventi, tenka atsisakyti anestezuoti savo skausmą… svarbu suprasti, kur ir kodėl skauda.
Kartais, norint nepamiršti vaikščioti, būtina tai daryti net su ramentais, net sužalotomis kojomis, net pusiau šliaužiant.
Kartais, norint neprarasti tikėjimo, svarbu atsiverti, o ne slėptis.
Gyvenimas iš mūsų nori tik vieno – kad mes juo gyventume, jį žaistume. Bet kokiomis aplinkybėmis, ir ne tik ten, kur švytintys pyragaičiai su sultingomis vyšniomis …
Ką mes iš tikrųjų ir darome… ar ne?
Mes verkiame ir tada šypsomės.
Mes krentame, o tada kylame.
Mes sakome, kad daugiau niekada, o tada dar kartą…
Mes nusiviliame, o tada motyvuojamės.
Galima ir atvirkštine tvarka. Bet tai nėra taip svarbu. Svarbu, kad gyvename, svarbu, kad žaidžiame, o ne tupime kampe užsikloję neliečiamumo iliuzijos skraiste…
Inga Heron
