Yra ypatingas meilės atspalvis. Kai tave myli taip, kad prisimeni tikrąjį save, seniai pamirštą. Tai nėra viską apimantis jausmas, dėl kurio pameti galvą. Kaip tik priešingai. Tai tokia meilė, kuri padeda pamatyti save, nes esi mylimas. Toks jausmas, kai vieno žmogaus dėka atrandi tai, ką taip ilgai nuo visų slėpei ir pamiršai, koks esi unikalus.
Tai atsitinka tuo metu, kai sutinki žmogų, kuris tavyje mato tave, o ne kažkokias savo lūkesčių bei nuostatų grimasas. Jis nesistengia keisti ar palaūžti, o tu pats jauti, kad šalia jo tau sekasi geriau. Tu nemanipuliuoji. Tu tampi savimi. Tu vėl gali mylėti save ir kitą žmogų, nes būtent tokia Meilė padeda atkapstyti save.
Mus visada tarsi magnetas traukia tie, kurie „ištraukia į paviršių“ mus Tikruosius ir tai ne tik mūsų mylimieji.
Inga Heron
