Manau, pagyventi vienam minioje yra be galo vertinga, kad niekuomet neapsigautume niekieno kiekybe…
Ne, nesakau, kad niekuo negalima pasitikėti ir į nieką negalima atsiremti.
Žinoma, kad galima.
Aš kalbu apie tai, kad yra dalykų, kurių nepavyks išgyventi išskirtinai kolektyvinės pasąmonės lygmenyje.
Yra dalykų, kurie neleis jums įveikti asmeninės krizės, atverti asmenines įžvalgas, išgyventi asmeninius buvusių atramų praradimus, asmeninį pasikeitimą, asmeninį išėjimą į naują lygį ar net galingą grįžimą į tą poziciją, kurioje iš tikrųjų nieko nebuvo išgyventa ir suprasta, bet tik paskubomis buvo supakuota į tolimiausius atminties failus su antspaudu: „Neatidaryk!“ …
Teks atidaryti.
Ir teks suprasti, kad ir kiek, ir kaip bandytume prisispausti prie tų, kurie atrodo stiprūs, kiek besislėptumėte už kitų nugarų ir kiek besistengtumėte ištirpti didžiausioje minioje, poreikis pačiam rasti būdą susitvarkyti ar nesusitvarkyti su aplinkybėmis vis tiek atkakliai plaks viduje…
Gyvenimas, kaip žinia, turi tris pagrindinius vertinimo kriterijus: jam svarbu, ką mes asmeniškai į jį atsinešame; jam rūpi, ką mes iš jo paimame; jam svarbu, ką tiksliai darome, kai aplinkybės yra didesnės už mūsų tuo metu turimą asmeninę galimybę padaryti įtaką.
Tiesą sakant, tai ir yra trys keliai, kuriuos teks kiekvienam nueiti, kad taptumėte savimi ir nepalūžtumėte.
Išmokti duoti.Išmokti imti.Išmokti nepainioti susitaikymo su vergišku nukrypimu ir savigarbos praradimu.Minia čia nepadės net tiems, kurie tvirtai tiki, kad uoliai dainuodami kartu su garsiausiu choru „išplauks“ …
Tegul kiekvienas iš mūsų turi jėgų neišduoti savęs…
Inga Heron
