Žmonės dažnai sako vieni kitiems baisius dalykus vien todėl, kad jiems skauda. Išleidžia šmeižto adatas ir siunčia nuoduose išmirkytas strėles tiesiai į širdį, kurią jie taip myli.
Žodžiai iš mūsų skraido kaip kulkos, kuriomis mes sužeidžiame vienas kitą ar net užmušame. Bet iš tikrųjų mes norime, kad mus sustabdytų ir švelniai pasakytų:
– Ramiai. Nekalbėk dabar, nereikia. Visi šie žodžiai tušti, aš esu su tavimi ir niekada tavęs nepaliksiu.
Ir mes sustotume, atsitokėtume, o paskui net atsiprašytume. Tačiau vietoj to mes girdime žudikiškus žodžius, kurie, atrodo tik ir laukė pasaloje, kad vėliau galėtų tiksliau pataikyti į taikinį.
Mes skubame į kovą vieni su kitais, lyg vaikai įsijautę į vaikiškus žaidimus, visiškai užmiršę, kad jau suaugom, kad metas atskleisti ir dar gilesnius išminties klodus: tiesiog šiek tiek patylint ir išgirstant, ką mūsų širdys nori pasakyti. Prisiglaudžiant ir apkabinant vienas kitą.
su meile
Inga Heron