Gebėjimas išsaugoti vidinę šviesą, nekelti savyje pykčio, apeiti pačius karčiausius nusivylimus ir pakilti virš savo kliedesių iš tikrųjų yra neatidėliotinas žmogaus poreikis, o ne tik gražūs žodžiai…
Norint tai suprasti, svarbu išmokti nebėgti nuo skausmo. Nei savojo, nei kažkieno kito.
Kai jį išgyveni, atjauta įgauna viršenybę prieš pyktį ir leidimą sau teisę teisti bei kritikuoti.
Tokiu būdu, tamsa, kuri egzistuoja bet kuriame, neatsiveria, nepadaugina destrukcijos.
O per atjautą ateina ypatingas kontaktas su gyvenimu. Atskleidžiamos trapiausios jo pusės, ant kurių paradoksalu viskas ir remiasi:
Galia, gimusi per bejėgiškumo pripažinimą. Atsparumas kilęs nugalėjus kritimo baimę. Meilė, kuri siunčia intymumą kaip dovaną už gebėjimą būti vertingu vienatvėje ir branginti kiekvieną dieną.Tegul ši šviesa pasiekia visus.
Tegul tai teikia džiaugsmo ir vilties.
Tegul gydo žaizdas.
Inga Heron
