Žinot, ką be galo dažnai matau? Kad nesugebame priimti savojo gyvenimo. Mes švaistome metų metus, dejuodami, kad mums kažkas nevyksta… kažkas mus myli ne taip… mes darome kažką ne taip… Dauguma iš karto įvardija, kas sutrukdė pasiekti kažko daugiau… Praktiškai pas kiekvieną yra „juodasis sąrašas“ žmonių, kurie buvo ir yra kliūtis tam ar anam… Ir dauguma iš mūsų slapta ar atvirai žiūrime į tą gyvenimą, kuriame, kaip mums atrodo, viskas yra daug geriau. Ir niekas iš tokių slapta ar atvirai stebinčių nežino, kad kažkas žvelgia į jų gyvenimą, laikydamas jį daug geresniu… Jau turbūt atspėjote? — Mes įprastai norime tik to, apie ką neturime aiškaus supratimo ir ko šiuo metu neturime!
Kasdien mano kabinete pasirodo žmonės, kurių norai yra diametraliai priešingi:
– Jei būčiau ištekėjusi, pas mane viskas susitvarkytų…
– Dėl to, kad esu susituokusi, negaliu sau nieko leisti!;
– Mes neturime vaikų, todėl viskas blogai!….
– Vaikai atima visą mano laiką ir yra tokie nedėkingi! Būtų geriau, jei gyventume tik vienas dėl kito!
– Mes klaidžiojame po nuomojamus butus, važiuojame mikroautobusais. Labai noriu savo namo ir automobilio!
– Mes buvome tokie laimingi, kai nieko neturėjome! Dabar turiu viską, bet norisi išnykti nuo laimės trūkumo!
– Turiu tokį apgailėtiną darbą ir noriu didelės karjeros!
– Ta karjera suėdė mano gyvenimą, aš buvau laimingesnis dirbdamas paprastu inžinieriumi, o dabar turiu šią įmonę… ir visiškas siaubas!…
Galima tęsti, bet ir be to turbūt aišku. Esame per daug priklausomi nuo to, ką matome… nuo to, ko, mūsų nuomone, neatitinkame… nuo žmonių, kuriems mes ne tik kad nerūpime, bet jie mūsų net nepažįsta… Ir svajodami apie gyvenimą, kuris atitiktų mūsų grožio įsivaizdavimus, mes stovime prie nuostabaus savo gyvenimo ežero , neturėdami jėgų jo branginti … Iš čia auga daugelio mūsų nelaimių kojos …
Stabtelėkime akimirkai pasigrožėkime savo keliu.
Inga Heron
