Ir vis dar … sudėtinguose savo gyvenimo gobelenuose piname atsargumo ir rūpestingumo siūlus, saugodami savo apčiuopiamą turtą nuo galimo praradimo ir žalos. Grynuosius stropiai saugome kortelėse, arba slepiame juos slaptose kišenėse, tarsi šiose materialinėse vertybėse slypi mūsų laimės raktai. Investuojame į sudėtingas spynas, kad apsaugotume savo namų šventumą nuo svetimų įsibrovimo. Tačiau nematerialių turtų srityje laiko valiuta dažnai nepastebimai teka pro pirštus.
Kruopščiai saugome, kad neprarastume savo daiktų, bet ar dažnai stabtelime apmąstydami praleistas akimirkas, galimybes, kurios išslydo kaip smėlis pro pirštus?
Gal kada nors, – sakome sau, įsikibę į miglotą viltį, kad laikas visas žvaigždes sulygiuos mūsų naudai. Gal kada nors sukaupsiu drąsos pakviesti savo mylimą žmogų į tą ilgai lauktą pasimatymą. Galbūt kada nors leisiuosi į kelionę po savo svajonių šalį.Galbūt kada nors sulipdysiu savo svajones ir realybę į vieningą paveikslą. Galbūt kada nors…..galime tęsti iki begalybės….Tačiau karštai saugodami savo pinigines ir rakindami duris, taip pat turime skubiai pasisavinti brangiausią turtą: laiką. Neatidėliokime nepakeičiamų akimirkų, kurios sudaro mūsų gyvenimo gobeleną. Kaip investuojame į savo materialinių lobių saugojimą, investuokime į save, į savo svajones, į savo aistras. Širdis nežino saugumo kodų, o raktas į mūsų laimę slypi ne tvirtovėse, o nuotykiuose, į kuriuos leidžiamės, rizikoje, kurią prisiimame, ir meilėje, kurią puoselėjame.
Ar vis dar norisi likti „galbūt kada nors…“ pančiuose?
Inga Heron
