Vieną dieną kokone atsirado nedidelis tarpelis, o atsitiktinai pro šalį ėjęs vyriškis pamatęs kokoną stovėjo ilgas valandas ir stebėjo, kaip pro šį mažą tarpelį bando išlįsti drugelis.
Praėjo daug laiko, atrodė, jog drugelį apleido jėgos, o tarpelis liko toks pat mažas.
Tada vyriškis nusprendė padėti drugeliui: išsitraukė iš kišenės sulankstomą peiliuką ir perpjovė kokoną.
Drugelis iš karto išlindo.
Tačiau jo kūnas buvo silpnas ir be jėgų, sparnai neišsivystę ir vos judantys.
Vyriškis toliau stebėjo, manydamas, kad drugelio sparnai tuoj išsiskleis ir sustiprės, ir jis galės skristi.
Nieko panašaus neatsitiko!
Visą likusį gyvenimą drugelis tempė žeme savo silpną kūną, neišsiskleidžiančius sparnus.
Jis taip niekada ir neskrido.
Ir viskas dėl to, kad vyriškis, norėdamas jam padėti, nesuprato, kad pastangos išlysti pro siaurą kokono plyšį yra būtinos drugeliui, kad skystis iš kūno patektų į sparnus ir kad drugelis galėtų skristi.
Gyvenimas vertė drugelį sunkiai palikti šį kiautą, kad galėtų augti ir vystytis.
Kartais gyvenime mums reikia tiesiog nuoseklių pastangų.Ir tikėjimo savo bei kito galia savarankiškai pasiekti tikslą. Juk kiekvienas drugelis iš savojo kokono išlenda jam pačiu tinkamiausiu metu.
Inga Heron
