Gyvenimas, neapautas bėgimo bateliais, leidžia pamatyti ir pajusti tuos dalykus, kurie neduodami esant dideliam greičiui.
Suartėjimo lėtumas suteikia tą šiltą globą ir nenorą užvaldyti, su kuriais meilė turi laiko subręsti, nepalaikydama neįkandamo ir rūgštaus vos užsimezgusio vaisiaus skonio ir noro jį numesti šalikelėn.
Atidžiai perskaityta knyga visada palieka nuostabų poskonį, o ne paskubomis „apkramtytosios“ tuštumą skatinančią skubėti į finalą, skubant kuo greičiau pasiekti šimtus tikslų ir nuversti kalnus…Kas man visada siejasi su sportinių rungčių vėliavėlėmis nematomame lape: prisilietėte ir toliau.
O kada pasimėgauti rezultatais?
Kada tiesiog pagyventi juose, sustoti pasižvalgyti?
Kada pastebėti, kaip auga vaikai, kaip keičiasi artimieji ir mes patys, kaip išjungti tą klastingą autopilotą, neatpažįstamai iškreipiantį tikrovę, įtikinantį net gyventi tuo, kas jau seniai atgyveno?
Ir ar ne dėl to tiek daug gedimų, „lūžių“ nutinka tiems, kurie nesugebėjo įsimylėti procesų, bet pasirodė esą apsėsti tų labai greitų išorinių pergalių vėliavėlių?
Paskutinis dalykas, kurį vieną dieną norėčiau pasakyti, yra tai, kad aš dar ir negyvenau …
Ką aš dariau?
Tiek kažkur skubėjau, kad nieko nemačiau, nespėjau suprasti, nepatyriau savo širdies ir proto gelmės, mieliau bėgau be sustojimų maratoną į priekį?
Nenoriu. O tai man reiškia, kad aš neskubu.
Man taip tinka… O jums?
Inga Heron
