Tai klausimas, kuris iškyla ramiomis akimirkomis, tais momentais, kai nesame tikri, kad mus mato. Tačiau išaiškinkime vieną dalyką: tai ne apie kažkokio didingo gesto laukimą ar žibančią Holivudo akimirką. Tai apie tai, kaip mes parodome vienas kitam, mažus kasdienius žingsnelius, kurie tampa ryšio pagrindu.
Laukti ko nors nereiškia sukurti ypatingą sceną; tai apie erdvės kūrimą: apie sutikimą ir apkabinimą oro uoste net vidurnaktį; apie paprastą „Kaip praėjo diena?“ kai įžengiame pro duris; sms žinutę įtemptą dieną – tiesiog norint pasakyti: „Galvoju apie tave“. Nė vienas iš šių dalykų nepateks į antraštes, bet tai akimirkos, kurios užpildo mūsų gyvenimą ir paverčia meilę tikra.
Taigi, kaip žinoti, ar tikrai „kažkieno laukiate“? Paklauskite savęs: ar renkatės būti šalia jų mažomis, nepastebimomis akimirkomis? Ar rodote meilę mažais apgalvotais žingsneliais, net kai kitam žmogui nėra lengva, net kai, tai gali likti nepastebėta?
Atminkite, kad meilė yra veiksmas. Ji yra tuose paprastuose gestuose, kuriuos galime pamiršti, bet kurie tyliai sukuria bendrą pagrindą. Tai reiškia, kad jie laiko jus už rankų, kai abu užsiimate įvairiais reikalais, klausotės vienas kito pilnai sutelkę dėmesį (o ne lygiagrečiai „scrolindami“ telefoną), šie maži gestai palaiko jus kartu net, kai esate pavargę. Tai kasdienės akimirkos. Kai pasirenkame būti kartu, būti nuoseklūs, meilė iš tikrųjų gyvena. Ji nelaukia, ji neatidėlioja – tai gyva meilė čia, dabar.
Inga Heron
