Pažįsti tą jausmą, kai žiūri pro langą, laikydamas kavos puodelį rankoje, matai tą begalinį pilką dangų ir galvoji: „Kur tas sniegas? Argi žiema turėtų būti tokia?“ O gal skrolini telefone, žiūri, kaip kiti dalijasi savo „tobulomis“ akimirkomis—saulėtomis atostogomis, jaukiais namais ar šventinėmis dekoracijomis, ir negali atsikratyti minties, kad kažkur atsilieki.
Leisk pasakyti: tu neatsilieki. Tas pilkas dangus? Ta pauzė, kai atrodo, kad niekas nevyksta? Tai nėra žingsnis atgal. Tai — kvietimas.
Pagalvok apie tas sekmadienio ryto akimirkas, kai vilki jaukų chalatą ir gurkšnoji mėgstamą arbatą. Tu nešvaistai laiko — tu įkrauni baterijas. Arba kai stovi spūstyje ir, užuot pykęs, klausaisi tinklalaidės ar skambini žmogui, su kuriuo ilgai nesusisiekei. Tokios akimirkos, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingos, yra tikrojo augimo pagrindas.
Gyvenimas nėra vien tik fejerverkai ar didelės pergalės. Kartais tai — prasmės radimas ramybėje, pauzėje prieš kitą didelį etapą. Ši be sniego žiema yra tavo perkrovimo mygtukas.
Todėl kitą kartą, kai stovėsi eilėje parduotuvėje arba lauksi vaiko futbolo treniruotėje ar baleto pamokoje, prisimink — ši akimirka taip pat yra proceso dalis. Pasinaudok ja: mąstyk plačiau, kvėpuok giliau arba tiesiog primink sau, kad sezonai keičiasi, o kartu keitiesi ir tu.
Kai sniegas galiausiai iškris — arba kai tavo gyvenime atsiras „sniegas“ — būsi tam pasiruošęs. Ne todėl, kad skubėjai per pilkumą, bet todėl, kad ją panaudojai kurdamas kažką dar stipresnio. Tad pirmyn. Tu darai daugiau, nei manai.
Inga Heron
