Kai nustojate bijoti šalčio.
Bet kokio šalčio.
Tiesiog apsikutuluojate šilčiau ir gyvenate toliau.
Ir tampa neįmanoma jūsų išduoti, įžeisti, įskaudinti.
Visa tai nutinka, kai bijote, o kai nebijote – neįvyksta.
Nes širdyje išgyvenus pačius blogiausius variantus niekas jūsų nebenustebins.
Ir pagaliau suprantate, kad gyvenimas prasideda tik tada, kai nustojate bijoti.
Šalčio, karščio, nuoskaudų, pykčio, praradimų, pasmerkimų, apkalbų, idiotų, išsiskyrimų, vienatvės, išdavystės, net mirties.
Nes baimė dar niekada niekam nepadėjo.
Ji atėmė pusę gyvenimo iš visų, kurie bijo, bet pagalbos nesuteikė.
Baimės nebuvimas, o tiksliau pasitikėjimas savo vidine ašimi, savo keliu, atveria akis, kad nepasitenkinimas jumis yra nepasitenkinimą reiškiančių problema, nusivylimas – nusivylusiųjų, kritika – kritikuojančiųjų.
Jūs jiems nepriklausote.
Tad čia arba dialogas, arba tegul burbuliuoja už nugaros, toliau nuo jūsų.
Nes jūs nebijote šalčio, jūs – savo kelyje tiek protu, tiek širdimi.
Inga Heron
