Įprasta šio laikmečio klišė, vis garsiau skambanti ir peršama įvairiuose ratuose: galvoti, jog Aplinkiniai yra veidrodis. O tiksliau: tai, ką smerki kitame žmoguje, VISADA yra tavyje neišspręsta… Ar gi ne taip?
Ne, galbūt kažką nuliūdinsiu, tačiau tai ne visada yra mūsų projekcija.
Kartais kitas žmogus tikrai yra piktas, liūdnas, išsigandęs, arba mus teisia, arba meluoja, arba sugėdinęs pabėga.
Kartais tikrai galima pasitikėti savo „šeštuoju“ jausmu, intuicija, instinktais, savo giliu Žinojimu.
Kartais esmė slypi ne tame, kad daugiau dirbti su savimi, aiškintis savo projekcijas ir nesusipratimus. O tiesiog stovėti tiesoje, išbandyti savo trapią žmogiškąją patirtį, pasitikint, kad esame pakankamai atskleidę ir subalansavę save, kad dabar viską aiškiai matytume ir nepasinertume į provokuojamą kovą, peršamą liūdesį, primetamą auką.
Ir taip.
Kartais mes visiškai projektuojame save kitame.
Ir matome visišką miglą.
Kartais tai tikrai mūsų pyktis, liūdesys, baimė.
Mūsų pačių klaidingas mąstymas.
Mūsų pačių nepatenkinta projekcija mesta į „kitą“.
Svarbu ieškoti tiesos kiekvieną akimirką.
Čia nėra tipinės formulės. Nėra ir maršruto žemėlapyje.
Tiesa yra gyva.
Tad būkite atidūs, sąmoningi, esantys čia ir dabar.
Nesutikite su tokiais atsakymais kaip: „nežinau“, „negalvosiu, tingiu“, „man neįdomu“, „tiesiog taip yra“.
Pasiruoškite ŽIŪRĖTI
Su taika ir visišku priėmimu plačiai atmerktomis akimis.
Pamatykite tiesą.
Inga Heron
