Vienas garsus aktorius pasakojo, kaip šlovės aušroje jis išvyko į vieną pirmųjų turų. Užsienis. Viešbutis. Naktis. Viešbučio administratorius padavė kambario raktą. Jis pakyla, atsidaro duris. Kambarys mažas: siaura kušetė, drabužių spinta, vonios kambarys.
Tačiau jaunajam aktoriui pasirodė, kad viskas gerai: vakarykštis studentas vis dar nesijautė žvaigžde. Juk ir daiktų pas jį buvo vos keletas. Todėl viskas tvarkoje. Vienas dalykas nepatiko: nėra langų. Na bet nieko, juk vis tiek mažai bus kambaryje.
Gastrolės truko savaitę. Visą savaitę jis išeidavo anksti ir grįždavo vėlai. Kiekvieną kartą viešbučio darbuotojai susidomėję žiūrėjo į jį.
„Sakyčiau, apstulbę“, – sakė aktorius.
Vieną dieną išeidamas jis susidūrė su kambarių tvarkytoja. Ji pradėjo mojuodama rankomis sakyti: „Big! Big! “, bet jis kukliai nuleido akis ir pabėgo, šnabždėdamas„ Senkju “. Jis dar nemokėjo anglų kalbos.
Išvykimo dieną jis pakvietė viešbučio administratorių ir kambarių tvarkytoją į kambarį – kad jie patikrintų ar jis nesugadino, nepavogė pakabų ir šlepečių. Jie pasibeldė ir besišypsodami įėjo.
Ir tada įvyko nuostabus dalykas: viešbučio administratorius atidarė spintos duris ir … įėjo į ją. Paaiškėjo, kad aktorius visą savaitę gyveno didžiulio liukso numerio su panoraminiais langais hole. Ir to nežinojo!
Jam nė į galvą neatėjo, kad jis vertas ko nors daugiau nei šis holas. Jis miegojo ant siauros kušetės, skirtos atsisėsti nusiaunant batus ir net nekabino savo dviejų megztinių į spintą. O kam? Juk jie nesiglamžo.
Aktorius pasakojo, kaip jis atsisėdo ir ėmė juoktis. O po to pradėjo verkti. Jis apgailestavo dėl praleistos galimybės gyventi patogiai. Jis nežinojo, kad vertas daugiau.
Kai kažkada seniai išgirdau šią istoriją, pagalvojau, kiek iš mūsų gyvena gyvenimo hole, ir net neįtaria, kad šalia, štai čia, už durų yra beribis pasaulis, beribė stebuklų ir gausos erdvė, didžiuliai panoraminiai langai.
Mes neieškome, neatveriame durų, džiaugiamės tuo, ką turime iš anksto.
Mes neplaukiame, o laukiame, kada didžiulės srovės būsime išplukdyti į krantą ir sakysime: oi, o aš norėjau ten! Ar tikrai būtent ten?
Mes dažnai nežinome, ko iš tikrųjų norime. Ir mes nesistengiame ieškoti. Mes pasyviai plaukiame, priimdami likimo dovanas. Bet juk galima irkluoti savo svajonės link, galima iškelti bures ir pagauti palankų vėją. Galima būnant dėkingais už tai, ką turime, vis tiek ieškoti savo „plačiau“.
Gyvenimas yra lyg labirintas. Norėdami rasti atsakymus, verta būti pasiryžus pamatyti ir atidaryti visas duris. Raktas tikrai lauks jūsų už vienų iš jų. Ir tai bus raktas nuo kurių nors ateities durų, kurių šiuo metu nematote ir net nejaučiant jas esant …
Inga Heron
