Vienišumo jausmas dėl negalėjimo susirasti poros kankina daugelį žmonių. Santykių nebuvimas nuodija gyvenimą.
Šis jausmas dažniausiai aktyvuojasi paauglystėje, kai prasideda pirmieji pasimatymai. Žiūrėk jau ir šis bičiulis jau poroje, ir kitas…. O tu vis dar be poros…. Jautiesi visiškas nevykėlis….atskirtasis… Juk ir gyvenimo etapas toks, kai draugai ir jų veiksmai yra labai labai svarbūs.
Vienišumo jausmą dėl to, kad turite būtinai būti poroje, sukuria senos ir gilios visuomenės programos: būti santuokoje, turėti vaikiną / merginą, be abejo, sukurti šeimą.
Tačiau pastaruoju metu, kai mes išsilaisviname iš senų vaidmenų, programų, įsitikinimų, jie nebeturi tokios įtakos kaip anksčiau. Dideliuose miestuose tai nėra taip akivaizdu, tačiau mažuose miesteliuose, kaimuose tam iki šiol skiriama daug dėmesio.
Anksčiau į vienišą moterį buvo žiūrima kaip į raupsuotąją, todėl daugumai blogiausia buvo likti viena. Moterys kentė pažeminimus santuokoje, smurtą, išdavystę.
Kažkas vis dar gyvena taip ir vis dar išlieka baimė būti viena, kuri viršija baimę visą gyvenimą būti su nepažįstamuoju.
Į vienatvę siūlau žiūrėti kaip į laisvę.
Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į dvi skirtingas moteris. Abi neturi jokių santykių su vyru.
Tuo metu viena jų kenčia nuo vienatvės, bandydama rasti savyje trūkumų ir juos pašalinti, kad patiktų vyrams.
Kita gyvena visavertį gyvenimą, keliauja, susitinka su draugais, turi daugybę pomėgių, tobulėja ir, žinoma, rūpinasi savo kūnu. Bet ne todėl, kad patiktų vyrui, o todėl, kad myli save ir yra verta šios globos.
Ir jei kalbame apie santykius, kaip manote, kuri moteris sulauks daugiau dėmesio?
Pirmoji pritrauks vyrus, kurie išryškins jos nemeilę sau.
O antroji vis tik rinksis, ir tai dar ne faktas, kad ji pakeis savo susikurtą laisvę į santykius.
Su meile
Inga Heron
P.S. Kodėl pavyzdžiuose kalbu apie moteris? Nes moterys labiau kenčia nuo vienatvės, jei nėra poroje. Tai vėlgi programos, praeities aidai.