fbpx

TU MANO DIDVYRIS!

tu mano didvyris

Yra tokia gana populiari istorinių filmų scena, kai pagrindinis veikėjas – drąsus, gyvenimo audrų apdaužytas vyriškis guli ant nugaros, o jo mylimoji švelniai gležnais pirštais glosto jo krūtinę ir klausia:
– Iš kur pas tave šis randas?
– Dūris. Gyniau hercogą nuo plėšikų miškuose, – nostalgiškai su pasididžiavimu atsako pagrindinis veikėjas.
– O šis?
– Barbaro ietis.
– O dieve!
– Nieko baisaus, – gūžtelėja jis pečiais. – Aš nukirtau jam galvą. Viskas gerai.
– O šis?
– Ai čia, degiau mūšyje ties Reinu.
– Koks atšiaurus tavo gyvenimas …

Akivaizdu, kad scena mūsų laikmečiui yra gerokai pasenusi. Dabar tai turėtų būti kažkas tokio:

Jie sėdi vegetarinėje kavinėje gurkšnodami žaliuosius kokteilius vienas priešais kitą. Ji švelniai paliečia jo barzdą ir klausia:
– Iš kur atsirado ši psichinė trauma?
– Mama vaikystėje mane uždarydavo spintoje, kai žaisdavome slėpynių.
– O ši raukšlelė ant kaktos?
– Mokykloje prisipažinau meilėje merginai ir ji iš manęs pasišaipė.
– Baisu! O kodėl tu verki, kai labai karšta?
– Prisimenu savo vorą, kuris žuvo nuo mano čiaudulio kai buvo labai karšta. Man buvo šešeri metai.
– O šis įspaudimas ant veido?
– Nuo pagalvės, – su pasididžiavimu atsako pagrindinis veikėjas.
– Dieve! Koks atšiaurus tavo gyvenimas! Tu mano didvyris!

Pasąmonėje glūdinčios protėvių programos veikia ir padeda kurti mums šią realybę, žinote tai ar ne, tol, kol jų netransformuojame

su meile
Inga Heron

Užsisakyti naujienlaiškį

Fill out my online form