Yra tokia gana populiari istorinių filmų scena, kai pagrindinis veikėjas – drąsus, gyvenimo audrų apdaužytas vyriškis guli ant nugaros, o jo mylimoji švelniai gležnais pirštais glosto jo krūtinę ir klausia:
– Iš kur pas tave šis randas?
– Dūris. Gyniau hercogą nuo plėšikų miškuose, – nostalgiškai su pasididžiavimu atsako pagrindinis veikėjas.
– O šis?
– Barbaro ietis.
– O dieve!
– Nieko baisaus, – gūžtelėja jis pečiais. – Aš nukirtau jam galvą. Viskas gerai.
– O šis?
– Ai čia, degiau mūšyje ties Reinu.
– Koks atšiaurus tavo gyvenimas …
Akivaizdu, kad scena mūsų laikmečiui yra gerokai pasenusi. Dabar tai turėtų būti kažkas tokio:
Jie sėdi vegetarinėje kavinėje gurkšnodami žaliuosius kokteilius vienas priešais kitą. Ji švelniai paliečia jo barzdą ir klausia:
– Iš kur atsirado ši psichinė trauma?
– Mama vaikystėje mane uždarydavo spintoje, kai žaisdavome slėpynių.
– O ši raukšlelė ant kaktos?
– Mokykloje prisipažinau meilėje merginai ir ji iš manęs pasišaipė.
– Baisu! O kodėl tu verki, kai labai karšta?
– Prisimenu savo vorą, kuris žuvo nuo mano čiaudulio kai buvo labai karšta. Man buvo šešeri metai.
– O šis įspaudimas ant veido?
– Nuo pagalvės, – su pasididžiavimu atsako pagrindinis veikėjas.
– Dieve! Koks atšiaurus tavo gyvenimas! Tu mano didvyris!
Pasąmonėje glūdinčios protėvių programos veikia ir padeda kurti mums šią realybę, žinote tai ar ne, tol, kol jų netransformuojame 
su meile
Inga Heron