Balsas, kuriuo kalbame su vaiku, išliks su juo ilgam. Šiuo balsu jis kalbės su savimi kai suaugs. Visi paniekinimai, moralė, mūsų nepasitenkinimas juo bus laikomi jo paties požiūrio į save pagrindu.
Ar jis galės palaikyti save, paskatinti save, ar jis pasitikės savo jėgomis, ar jis bus geras, rūpestingas sau ir ar iš viso toks bus, priklauso nuo to, ką jam sakome dabar.
Mamos balsas, jos požiūris, poreikiai ir lūkesčiai – tai tas „aš“, kuris visą gyvenimą, jei jis nedirbs su savo pasąmonės įsitikinimais, vaidins „sąžinės“ vaidmenį ir taps „vidiniu kritiku“ suaugus. Ar šis kritikas bus parama, ar inkvizitoriumi didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų.
Tėvų žodžiai ir mamos bei tėčio požiūriai apie jį – vaikui yra absoliuti tiesa. Tarsi pats Dievas jam vieną kartą ir visiems laikams pasakė, koks jis yra.
Tėvų nustatytą asmenybės branduolį pakeisti, perdažyti į kitą spalvą dažnai užtrunka nemažai laiko. Kuo daugiau minų ir tamsių į bedugnę traukiančių angų, tuo sunkiau žmogui pasikliauti savimi.
Juk net mums nesant šalia, šalia vaikų yra mūsų balsai, žodžiai, kuriuos mes jiems kalbėjome vaikystėje:
– Mūsų mėgstamos frazės.
– Tai, ką mes kartojome kiekvieną dieną.
– Ką mes sakėme pykdami ir būdami nevilty, iš didžiulės meilės ir noro apsaugoti.
– Kas mums buvo pasakyta, ir mes, nesusimąstydami, kartojame, nes būtent taip turėtų būti, taip visus auklėja.
Būtent į šias frazes, kurias mes sakėme atkakliai net įsikarščiavę, visiškai įsitikinę savo teisumu, mūsų vaikai atsirems, kai užaugs.
Mes negalime padėti pagalvių po kiekviena situacija, kuri gali atsitikti vaikui. Visi tėvų pamokymai, kurie tampa neįveikiama siena suaugus, buvo ištarti iš didelės meilės ir vienu tikslu – apsaugoti.
Mano darbas yra kalbėti su vaikais ir suaugusiais. Palaikyti, padėti išsiaiškinti ir rasti išeitį. Ir ar žinote, ant ko žmonės suklumpa, kai jie negali žengti nė vieno žingsnio? Kai keistai elgiasi? Kai stabdo ir visais būdais nuodija savo gyvenimą?
….Ant tėvų pamokymų! Ant: „ koks tu“ ir “kokia tu”, ką tu gali sau leisti ir ko ne, ar esi protingas, gražus, talentingas ar ne.
Mes be galo ilgai žiūrime į save mūsų tėvų akimis. Ir būtent jiems, jau suaugę, sąmoningai ar ne įrodinėjame, kad galime, kad mes pasieksime ir tapsime.
Mes nesame visagaliai, bet vaikams esame dievai. Ir būtent į mūsų pamokymus mūsų vaikai atsirems didžiąją dalį savo gyvenimo.
su meile
Inga Heron