Eilinį kartą nustumdamas pagrindinį ir svarbiausią darbą į šoną bei imdamasis antraeilių darbelių, pasakau sau „STOP – užteks atidėlioti!“ Kodėl išvis atidėlioju? Juk daugybę su tuo susijusių pasąmoninių įsitikinimų išsprendžiau jau seniai „Gyvenimo žaidimo“ seminare. Tai kas dar? Ir čia šmėsteli mintis apie naudas. Tikrai! Pasąmonėję kirba naudos, verčiančios atidėlioti. Tingėdamas „šukuoti“ pasąmonę, skubiai įvedu Google užklausą „Kuo naudingas atidėliojimas?“ Daugybė naujienų ir laisvalaikio portalų pateikia mokslinius ir pseudo mokslinius tyrimus bei pamąstymus šia tema. Skaitau „pilną naudų sąrašą“, bet savųjų nerandu. Na, teks pasiknisti pasąmonėje. Akis užkliūva už „naudingų patarimų“, kaip liautis atidėlioti. Pvz.
1) „Pomodoro technika“ – 25 min. darbo ir 5 min. poilsio. Komentaras prie technikos: „Trumpos pertraukėlės padės atgauti gyvenimo džiaugsmą.“ Ką? 5/6 gyvenimo kančia ir 1/6 džiaugsmo? Wow! Ačiū. Čia ne man 
2) „Iš pradžių atlikti sunkiausius, nemaloniausius darbus.“ O kodėl? Nes „reikia“? O jei nedaryti išvis nemalonių darbų? Kas tada? Laukia bausmė? Ką žmonės pagalvos? Baimė kaip motyvatorius? Ačiū – irgi ne man.
3) „Prisiminti būseną, kaip jaučiamasi, kai dėl nuolatinio atidėliojimo, nespėjama atlikti reikalingų darbų.“ Vėl bausmė ir „ką žmonės pagalvos?“
4) „Įsivaizduoti blogiausią pabaigos scenarijų.“… Vėl baimė…
Ar jums padeda tokie patarimai? Ar jus motyvuoja baimė?
Renkuosi atidėlioti kančią. Džiaugsmas mane teveda į priekį.
Vladas Sapranavičius