Šauk garsiau….
Ar tikrai tardami žodžius “Aš priimu kitus tokiais, kokie jie yra” suvokiame jų gelmę? Trumpa istorija apie gebėjimą priimti kitą, toks, koks jis yra:
Įsimylėjo jaunuolis zen budistas merginą ir paprašė jos tapti jo žmona, ji sutiko, bet pasakė, kad ji yra sunkaus būdo – nesivaldo ir šaukia. Jaunuolis atsakė, kad jam tai nesvarbu – aš myliu tave tokią, kokia esi. Tik jis turėjo jai vieną prašymą, kad ji garsiau šauktų, kai jis medituos, tam, kad įsimylėtų jos nuostabų riksmą ir harmonizuotų jį su tuštuma. Ji nesuprato, bet sutiko.
Pradėjo jie gyventi kartu, vyras sėdo medituoti. Žmonai nepatiko ilgas vyro tylėjimas ir ji pradėjo garsiai šaukti – reikšti pretenzijas. O jis nereaguoja. Po keturių valandų žmona užkimo ir suprato, kad jei dar šiek tiek ji praras savo balsą. Tad nusivylusi atsisėdo ant grindų ir nutilo. Vyriškis pasisuko į ją ir tarė:
– Kodėl, mano brangioji, nešauki aš beveik įsimylėjau tavo balsą, ir man trūksta tik šiek tiek, kad jį suharmonizuočiau su tuštuma.
Žmona maldaujančiu žvilgnisu pažvelgė į savo vyrą ir atsakė, kad ji daugiau nebegali šaukti. Vyras atsistojo, apkabino savo žmoną ir tarė, kad mylės ją ir be riksmo, nes jis myli ją tokią, kokia ji yra. Atnėšė šiltos arbatos ir ilgai pasakojo žmonai apie tylą, meditaciją ir apie visatas esančias viename arbatos puodelyje.
🙏🧚♀️🙏
Inga