Stiprus žmogus nėra ženklas, ne stigma ir ne titulas. Tai gyvenimo būdas. Jėga nėra matuojama fiziniais rodikliais. Tačiau ją visada galima nustatyti pagal tai, kaip sugebėjote pakilti iš gyvenimo dugno neprarandant orumo.
Stiprūs nebijo savo silpnybių, o tiesiog jas suvokia ir niekada netampa jų vergais. Jie nebijo klysti. Jie tiesiog prisiima atsakomybę už savo pasekmes ir pradeda viską iš naujo. Vėl ir vėl.
Stiprūs nepraranda tikėjimo. Greičiau jie jame sustiprėja, sakydami ačiū už eilinę pamoką, galbūt net sieloje paliktą randą.
Ir taip, stiprieji taip pat gali verkti. Pasiklysti, nusiminti, nusivilti ir kentėti. Bet jie niekada nepasiduoda! Nepaisant visko, stiprūs žmonės ir toliau tiki meile. Nes argi jie neturėtų žinoti, kad tik ji sugeba gelbėti ten, kur visa kita yra beprasmiška. Juk tik mylint galima pažinti visą savo jėgų begalybę ir galią.
Manau, netiesa sakoma, kad stiprūs dvasia yra tie, kurie sugebėjo įveikti jausmus savyje ir išmoko gyventi protu. Sakyčiau visai kitaip: tikrai stiprus tas, kuris išmoko gyventi širdimi, neatsisakydamas išgirsti proto argumentų.
Kažkas pasakys, kad tokia pusiausvyra yra per tobula, kad būtų iš tikrųjų įmanoma. Kas žino… Gal ir taip. O gal tiesiog dar kažkas tiek savęs nepažino, kad įsitikintų savo meilės galia… Tad pažinimo kelias tęsiasi…
Inga Heron
