Neužsiciklinkime praeityje. Nuolatinis praeities įvykių sukimas, kurių patirtis atsiskleidė karčiu apmaudu, toli gražu ne geriausiu būdu atsispindės mūsų gyvenime ir savijautoje.
Mes verčiame savo smegenis ir kūną iš naujo patirti tas destruktyvias emocijas, kurios jau seniai liko praeityje. Taip nevertėtų daryti.
Kad ir kas nutiktų, paleiskite ir judėkite toliau. Pagalvokite apie tai kaip apie „mokslą“ ir patirtį. Gyvendami praeityje mes trukdome ne tik savo dabarčiai, bet ir savo ateičiai, o tai ir užsuka nesibaigiantį ir vis su kalbėjimu augantį rodos neišsprendžiamą problemos kamuolį.
Pyktis, susierzinimas, pavydas, neapykanta, nepateisinti lūkesčiai – štai kas mums sukelia dvasinį skausmą, kurio reikia išmokti atsikratyti. Jokiu būdu neužgniaužti, neužspausti apsivelkant madingus „išmintingos tylos“, „sąmoningo dvasingumo“ apsiaustus.
Geriau paleisti pyktį ir nuoskaudas, kad judėtumėte į priekį, pakeičiant juos per pamažu suformuojamus naujus savo įpročius. Pavydą galima nuvyti suvokus to, ką jau turime vertę. O su nepagrįstais lūkesčiais – dar lengviau. Natūralu, kad žmonės kartkartėmis sugeba mus nuvilti ir vienintelis būdas nenusivilti kitais – nieko iš jų nesitikėti.
Žodžiais tai atrodo gana paprasta, tačiau iš tikrųjų tai nėra taip sunku. Savo šūkiu turėtumėte priimti mintį, kad jūsų praeitis neturi nulemti jūsų ateities – gyvenkite dabartimi ir gyvenimo spalvų paletėje pamažu pajausite jaukius, ramius, džiugius atspalvius.
Pabandykite.
Inga Heron
