Kokia didelė dalis dažno žmogaus gyvenimo praeina kažkokiame amžiname laukime.
Laukiant pilnametystės, mokyklos baigimo, svarbių pareigų darbe, pensijos. Laukiant filmų, knygų, serialų, renginių, žmonių, troleibusų, autobusų, lėktuvų. Žiemos, pavasario, vasaros, rudens. Skambučių, žinučių, susitikimų. Atlyginimų, sniego, savaitgalio, Kalėdų, Velykų, gimimo dienos. Tikintis, kad tada viskas pasikeis. Na dar šiek tiek ir prasigyvensiu, tikrai prasigyvensiu. Vis laukiant ir tikintis, kad vieną dieną viskas bus gerai.
O reikėtų tiesiog nustoti laukti ir pagaliau pradėti gyventi: žaisti gyvenimą mėgaujantis džiaugsmo, ramybės, pilnatvės kvapais, skleidžiant šypseną, drąsą, švelnumą, žengiant žavius mažus žingsnelius jau dabar.
Pagaliau…pradėkime gyventi
su meile
Inga Heron