Sekundę pagalvokite apie visus tuos baisingus veiksmo ar siaubo filmus. Juk baisiausios vietos juose nėra tada, kai vaikinas trenkia kuoka per galvą ar policininkai per susišaudymą išgelbsti vaikus. Baisiausia, kai pagrindinis veikėjas – vaikas, – vienas įeina į tamsų namą, ten spengianti tyla, nėra elektros ir staiga iš palėpės ar rūsio pasigirsta keistas garsas.
Gąsdina ne tiek tikrasis smurtas. Gąsdina nežinomybė, neapibrėžtumas ir nelaimės galimybė.
Stabili ir nuspėjama aplinka yra bene pagrindinis žmogaus poreikis. Tai, kas mus labiausiai gąsdina ar kelia nerimą, įvyksta ne tada, kai jau vyksta kažkas blogo – o tada, kai nesame tikri, ar įvyks kažkas blogo, ar ne. Kai kažkas vyksta ne taip, bent jau turime galią tai išspręsti. Mes vis dar kontroliuojame. Bet kai gyvenimas tampa nenuspėjamas – kai namas tamsus, o palėpėje ar rūsy pasigirsta paslaptingas garsas – jaučiamės tarsi praradę kontrolę.
Mes siekiame, kad mūsų aplinka ir gyvenimas būtų nuspėjami. Mes netgi kartais meluojame sau ir neprisimename detalių, kad palaikytume savyje gilesnį pojūtį, jog kontroliuojame savo erdvę.
Atkakliai kontroliuojant viską, kas yra mūsų gyvenime, atsiranda tas nelaimingas šalutinis poveikis: gyvenimas ima atrodyti beprotiškai nuobodžiu. Tie patys seni dalykai, tie patys veidai, diena po dienos, savaitė po savaitės, rodos beprasmiai pasikartojimai pradeda mesti iššūkį mūsų pojūčiui, kad mūsų veiksmai iš tikrųjų yra prasmingi. Juk taip negali būti visą gyvenimą, tiesa?
-Važiuoti tuo pačiu maršrutu į darbą diena iš dienos.
-Kalbėti tuos pačius žodžius.
-Daryti tuos pačius dalykus.
Turi būti kažkas daugiau.
Staiga stabili kasdienybė tampa slopinančia. Jautiesi dūstantis. Kyla nepakeliamas poreikis išsiveržti ir padaryti kažką drastiško ar neracionalaus – kopti į kalną, lįsti į siauriausią pasaulio urvą, nors ir turint 40 kilogramų antsvorį. Arba imti rūkyti ritualinę pypkę, tapti pranavalgiu.
Kodėl?
Dėl kažko naujo. Kažkokiam pokyčių jausmui. Nes lygiai taip pat kaip mums reikia kontrolės jausmo, reikia ir pokyčių jausmo. O tai tiesiog sujaukia visą esamą žaidimo aikštelę.
Taigi mes tai darome. Rūkome ritualinę pypkę, tampame pranavalgiais, išlekiame į Indiją ir kopiame į kalnus ar lendame į urvą Peru, beveik mirštame iš nuovargio. Bet tada kažkas nušvinta, pvz.: įsimylime vietinį gidą, ir nusprendžiame atnaujinti savo gyvenimą nuostabioje Indijoje ar Peru.
Šis naujumas jaudina. Gaivina. Vėl užlieja mūsų gyvenimą prasmės ir tikslo pojūčiu … Mes pagaliau atradome save, taip manome. Garsiai skelbiame pasauliui – ačiū Dievui, kad padarėme šuolį. Šis pokytis buvo būtinas …
… kol…. staiga Indijoje ar Peru randame save palūžusį ir vieną (gidas paliko mus vardan mielesnio, mažiau patyrusio keliautojo). Kyla suvokimas, kad net nežinome, kodėl mes esame ten.
Staiga vėl pasijuntame kaip tas vaikas tamsiame name – pavojuje ir pavojus tyko už kiekvieno kampo. Vėl kyla pažeidžiamumo pojūtis. Ir staiga mes trokštame saugumo, stabilumo ir namų. Mes imame įsivaizduoti, kad dėl to mūsų gyvenimas yra prasmingas. Tai ir esame mes. Nors galime gailėtis arba nesigailėti dėl kelionės po Indiją ar Peru, mes žinome vieną dalyką: mums reikia grįžti į stabilumą, nes būtent tai grąžins mūsų gyvenimui malonumą …
… kol tai netaps nuobodu….
Ar norite pratęsimo – kaip išspręsti šį pokyčio ir stabilumo paradoksą? Komentaruose rašykite taip ir pasidalinsiu savo įžvalgomis kitame įraše.
Inga Heron