Vieną žiemos rytą ėjo žmogus per mišką besigėrėdamas pirmomis krentančiomis snaigėmis. Mato, kad kitas žmogus skendi pelkėje. Pirmasis prieina prie jo šokiruotas matomo vaizdo, tempia už rankų, kojų, plaukų ir visas suplukęs, įdėjęs nemažai pastangų išgelbėja. O „pelkės žmogus“ jo klausia:
– Kodėl taip padarei?
– Nesupratau???? Kaip tai kodėl? Juk bet kuris taip darytų – stebisi gelbėtojas.
– Aš ten gyvenu! – atsako kitas.
Galima padaryti išvadą, kad verta bent jau paklausti, ar pelkėje gyvenantys žmonės nori būti išgelbėti.
Bet neseniai pamačiau, kaip svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, ar verta prisėsti pelkėje šalia joje gyvenančio žmogaus, jei jis paprašo:
– Nereikia manęs iš čia tempti, bet man čia nuobodu. Aš tavęs labai prašau, pabūk čia su manimi!
Kartais daug sunkiau nustoti sėdėti pelkėje su kuo nors kitu, jį linksminant, šildant, nei sustabdyti norą jį ištraukti už pakarpos.
Inga Heron