Viena iš ryškiausių pasąmonės apraiškų yra ūmus susierzinimas, kurį sukelia kai kurie sutikti nepažįstami žmonės. Kai kitame žmoguje mes pastebime tas savybes, kurias kažkada sau uždraudėme, tada viduje užverda nepagrįstas įsiūtis – į šį žmogų mes išliejame visą pyktį, kurį jaučiame patys sau.
Prisiminkite bet kokį žmogų, kuris kelia (kažkada sukėlė) jums susierzinimą – atidžiai pažvelkite ir pamatysite jame savo iškraipytą atspindį. Užtenka susitaikyti su savimi, ir jokio sudirgimo daugiau nebus. Priimdami save, mes automatiškai mokomės priimti visą pasaulį tokiu, koks jis yra.
Be to, pasąmonėje dažnai būna nusėdusios ir tokios savybės, kurios kažkada pasirodė netinkamos. Pavyzdžiui, vaikas, turintis gerą klausą ar gerą vizualinį suvokimą pas tėvus, kurie nemėgsta muzikos ar tapybos, taip niekuomet ir neišmoko naudoti savo klausą ar vizualinius gebėjimus. O sielos fragmentai, susieti su šiais įgimtais gebėjimais, prarandami pasąmonės tamsoje ir dejuoja iš ten logiškai nepaaiškinamu ilgesiu apie prarastas galimybes ir prarastą kelią.
Pasąmonė yra galios ir dvasinio potencialo saugykla, o ne visko kas yra blogo žmoguje įkūnijimas. Pasąmonė yra neatskiriama mūsų esybės dalis, su kuria būtina susipažinti ir susidraugauti, kurią verta priimti ir išmokti sąmoningai naudoti.
su meile
Inga