Įprasta šio laikmečio klišė, galvoti, jog Pasaulis yra veidrodis. Tai, ką smerkiame kitame žmoguje, VISADA yra kažkas neišspręsto mumyse…
Ne, tai ne visada yra mūsų projekcija.
Kartais kitas žmogus tikrai piktas, liūdnas, išsigandęs, arba mus bando pažeminti, arba meluoja, arba sugėdinęs pabėga.
Kartais tikrai galima pasitikėti savo jausmais, intuicija, instinktais, savo giliu Žinojimu.
Kartais esmė slypi ne tame, kad daugiau dirbti su savimi, aiškintis savo projekcijas ir nesusipratimus. O tiesiog stovėti tiesoje, išbandyti savo trapią žmogiškąją patirtį, pasitikint, kad esame pakankamai atskleidę ir subalansavę save, kad dabar viską aiškiai matytume.
Ir taip.
Kartais mes visiškai projektuojame save kitame.
Ir matome visišką miglą, tame nėra jokio aiškumo.
Kartais tai tikrai mūsų pyktis, liūdesys, baimė.
Mūsų pačių klaidingas mąstymas.
Mūsų pačių nepatenkinta projekcija mesta į „kitą“.
Svarbu ieškoti tiesos kiekvieną akimirką.
Čia nėra formulės. Nėra ir maršruto žemėlapyje.
Tiesa yra gyva.
Tad būkite atidūs, sąmoningi, esantys čia ir dabar.
Nesutikite su paprastais atsakymais: „nežinau“, „negalvosiu, tingiu“, „man neįdomu“, „tiesiog taip yra“.
Pasiruoškite ŽIŪRĖTI
Su taika ir visišku priėmimu plačiai atmerktose akyse.
Pamatykite tiesą.
Inga Heron
