Akys, paskendusios nuolatinėse ašarose, negali aiškiai matyti. Taip pat ir tų, kurie skundžiasi, dejuoja ir girdi tik savo širdies nusivylimą, ausys negali girdėti smagaus Gyvenimo šauksmo.
Ir širdis, nuolat pulsuojanti minorinėje gamoje, monotoniškai tuksi: „aš, aš, aš“. Tokia širdis žino tik ateities baimę ir praeities ilgesį. Tačiau dabartinės minutės, skraidančio „dabar“, ji nepajėgi nei matyti, nei girdėti, nes po dejonių šurmuliu ir baimėmis dėl neegzistuojančios praeities ir ne mažiau efemeriškos ateities ji yra mirusi skrendančioms dabarties akimirkoms, būtent tikrajam Gyvenimui.
su meile
Inga Heron