Savęs priėmimo klausimas yra ne apie tai, kaip leisti sau būti nevykėliu, niekam tikusiu, blogu, geru, euforijoje, kaip mano daugelis, bet apie tai, kaip iš tikrųjų pažinti save, pažinti visą save ir priimti, ką davė gamta, Visata …
Daug žmonių jaučiasi nelaimingi, nes mano, kad jų nemyli, nepalaiko, nepriima ar negerbia. Viduje toks žmogus pats nepalaiko, negerbia, nepriima savęs tokio, koks yra, ir tikisi, kad kiti žmonės jį užpildys, padarys tai už jį. Kitų veiksmuose ir žodžiuose jie, kaip veidrodyje, skaito nepagarbos ir atstūmimo ženklus.
Mes negalime pamatyti to, ko nėra mumyse. Tai, kuo esame užpildyti, atsispindi išoriniame pasaulyje. Jei esame pripildyti nuodų, pasaulis mums yra nuodingas. Jei vaikštome su spygliuotais rūbeliais kurių spygliukai nukreipti į vidų ir prisiliečiame prie pasaulio, kad ir koks švelnus jis būtų, mums vistiek bado, duria, skauda.
Net jei bandome įkišti termometrą į kitų žmonių pažastį, kad sužinotumėte savo kūno temperatūrą – kas mes esame, kokie esame, ar mes geri, ar blogi, ir anksčiau ar vėliau įsitikiname, kad to niekas nežino.
Savęs priėmimo klausimas yra ne apie tai, kaip leisti sau būti nevykėliu ar tik geru (pagal kažkieno supratimą), kaip mano daugelis žmonių, bet apie tai, kaip iš tikrųjų pažinti save, pažinti visą save ir atpažinti savo unikaliai skleidžiamą gerumą, taiką, ramybę, kūrybingumą ir per tai realizuoti savo kelią. Be savęs priėmimo, augimas neįmanomas, nes gali vystyti tik tai, ką žinai, matai, jauti, pripažįsti.
Inga Heron