Skamba pažįstamai? Kažkas šaukia į visatą, lyg užsisakytų picą 3 valandą nakties. 

Ir kai aš paklausiu: „Gerai, o ką tu su jais darysi?“
Jis atsako: „Darysiu, ką noriu!“
Tada aš dar giliau: „Nuostabu. O ko tu nori?“
Problema ta, kad daugumai žmonių nereikia pinigų. Jiems reikia LAISVĖS, kurią jie tiki, jog pinigai suteiks. Gyvumo. Džiaugsmo. Galios rinktis.
Bet laisvė neateina iš banko sąskaitos. Ji ateina iš AIŠKUMO. Iš žinojimo, kas uždega tavo sielą. 
Jeigu neįvardysi, ko nori, milijonas tavęs neišgelbės. Jis tik sustiprins tavo sumaištį. Todėl, jeigu dabar esi pasimetęs, milijonas eurų tik padarys tave milijonieriumi, kuris vis dar pasimetęs (o gal net labiau) – tik su prabangesniais batais ir eksliuzyviniu limuzinu.
Tad prašau, nustok prašyti turto ir susitelk ties tikruoju prašymu:
– Dieve, duok man drąsos žinoti, ko aš noriu. Drąsos pasakyti, ko iš tikrųjų noriu. Drąsos pripažinti, kas mane uždega. Drąsos gyventi savo gyvenimą.
Nes, kai tai įvardini, kai išdrįsti tai pripažinti – pinigai nebėra valdovas. Jie tampa įrankiu.
Pirmiausia aiškumas. Po to – turtas. Visada. 