Nesibaigiančių dienų šurmulyje į gyvą gyvenimą grįžti paprasta…
Smulkmenomis…
Atidarant langą į pailsėjusio dangaus pavasario miglą…
Uždedant ant viryklės virdulį…
Atidarant močiutės virtos uogienės stiklainį …
Išvalant erdvę, švariai išplauti veidrodžius ir langus, atsikratant to, ko niekada neprireikia „dėl visa ko“ …
Bet pagrindinis gyvenimo gyvumas yra žmonėse …
Jų negalima paversti daiktais…
Nieko nėra beviltiškesnio už žmones, gyvenančius vienas šalia kito kaip atidėtus daiktus, kurie prisimenami, kai jų prireikia tik tada, kai reikalingi jų gebėjimai ar žinios…
Nėra nieko blogiau už šį niūrų savininkiškumą, kuriame jie laikomi šalia, bet neįvertinami …
Kuriame jie miega toje pačioje lovoje, bet skirtinguose sielos žemynuose, be sąskambių ir šilumos …
Kuriame jie kalba apie dulkių siurblio pirkimą, bet niekada nekalba apie tai, apie ką vertėtų kalbėti …
Gyvenimas – tai gyvi jausmai…
Tai – dėkingumas, pasitikėjimas, švelnumas, juokas virtuvėje …
Tai paprasti dėmesio ženklai…
Tai įprastas noras padaryti ką nors gero tam, kuris dalijasi šiluma su jumis…
Tai kasdieniai prisilietimai, kurie sudaro didžiojo laimingo gyvenimo drobę, kurią taip norisi nugyventi be abejingumo ledo plutų ir be pasipiktinimo sieros rūgšties…
Tiesiog nugyventi su gyva šviesa…
Inga Heron
