Žmonės, kenčiantys nuo vienatvės, dažnai sako: „Aš noriu santykių“.
Bet užtenka jiems užduoti keletą klausimų ir paaiškėja, kad jie turi daug baimių. Jie bijo:
• skausmo, nusivylimo,
• išdavystės, konfliktų,
• prisirišimų, priklausomybės,
• agresijos,
• kad jie bus apleisti,
• būti atviri, nepakankamai geri sekso metu,
• kad uždirba per mažai, nemoka mylėti ir dar daug ko.
Kai paklausiu, kaip jie įsivaizduoja norimus santykius, išgirstu tradicinius atsakymus: „Noriu lengvumo, supratimo, šilumos, kad mane priimtų tokį (-ią), koks (-ia) esu, mylėtų ir globotų“.
Tokių į gelmę vedančių pokalbių išvados byloja apie save: šie žmonės tiesiog nori ramybės, o ne santykių.
Ką jūs manote?
Ar įmanoma užmegzti ir palaikyti harmoningus santykius be: asmeninio indėlio, pastangų, kūrybiškumo, amžino supratimo ieškojimo? Be su kiekviena diena atsveriančių spontaniškų susipažinimų, pasirinkimų … pripažįstant viską savyje ir kitame?
Inga Heron