vis kartojo Vinstonas Čerčilis. Ir žinai, kas yra juokingiausia? Kad dauguma žmonių pasiduoda 5 minutėm prieš stebuklą. Jie ne išsekę, jie ne mirę – jie tiesiog pavargo nuo laukimo. Ir tada… BUM! Jie meta viską.
O gyvenimas? Jis yra kaip tas bičiulis, kuris išdykauja tau už nugaros – vos tu pasitrauki, jis šaukia: „Ei, bet aš kaip tik norėjau tau duoti tavo prizą!“
Pasidavimas atrodo nekaltas. Jis šnabžda: „Ai, šiandien praleisk. Tau juk reikia poilsio. Čia turbūt ne tau. Gal vėliau…“ – bet pasidavimas yra kaip pigus politikų pažadas. Atrodo patogiai, bet iš tiesų – apvagia tave.
Nesėkmė nėra priešas. Nesėkmė yra kaip treneris sporto salėje – ji tau duoda dar vieną seriją, dar vieną prakaito lašą. Bet pasidavimas? Tai tas momentas, kai iš salės pabėgi viduryje treniruotės ir sakai: „Man užteks vieno atsispaudimo, aš jau čempionas.“
Ir va kur esmė: niekas istorijoje netapo legenda, nes pasidavė. Niekas. Nei kovotojas, nei kūrėjas, nei mama, kuri augino tris vaikus ir dar sugebėjo iškepti pyragą sekmadienį.
Taigi klausimas tau: ar tu nori būti žmogus, kuris sako: „Aš pabandžiau…“ ar tas, kuris taria iš širdies: „Aš nepasidaviau, ir būtent dėl to laimėjau!“
Čerčilis stovėjo prieš bombų lietų, griuvėsius ir beprotišką spaudimą – ir dar turėjo nervų rūkyt cigarus! Jei jis galėjo sakyti „niekuomet nepasiduok“ tokiomis aplinkybėmis, tu tikrai gali atsilaikyti prieš darbo dienos rytą, kritusią savivertę ar dar vieną „netobulą“ dieną.
Štai tiesa: pasiduoti visada bus lengva. Bet laimėti – verta.
Inga Heron