Nėra nieko maloniau, kaip mylėti žmogų per atstumą, vengiant ne tik fizinio artumo, bet ir paprastų susitikimų. Sakyčiau, ideali dviejų sielų sąjunga, neblėstanti ir nepasotinama, ypač vaizduotės kuriamoje svajonėje. Kas gali būti geriau?
Beveik tokia pat graži yra ir kūniška bendrystė su visišku vidiniu susvetimėjimu. Kokia ypatinga, gaivi laisvė palaikyti su partneriu tik materialų bendrumą, išlaikant sielą pakylėjančiame vienišume.
O ir visai neprastas vienišo atsiskyrėlio gyvenimas, kuris ir kūnu, ir dvasia atitolęs nuo pasaulio.
Ir tik vienas dalykas, sakoma, yra sunkiai ar visiškai nepakeliamas – gyventi su tuo, kurį begaliniai myli. Nes žmogus būna ne tik žavus, šarmingas, švelnus, ryžtingas ar geras tačiau ir silpnas, pažeidžiamas ir nesaugiai besijaučiantis abipusės meilės akivaizdoje.
Ar tai aukščiausia tiesa, aš nežinau.
Žinau tikrai, kad niekas nepasikeis, jei nieko nekeisite abu, nelaukdami, kuris bus pirmas.
Jei abu, neapkabinsite vienas kito.
Jei abu kasdien neatrasite minutės švelnios kantrybės įsiklausyti į kito atvirumą.
Jei abu neištarsite pasiilgau, vis dar ir po šimto metų myliu.
Inga Heron
