Kiekvienas žmogus gyvena savo psichinėje tikrovėje, kuri yra sukuriama iš jo įsitikinimų, patirties, įgūdžių, žinių, pastebėjimų, traumų, skausmo…
Pagrindinė žmonių nesutarimo priežastis: kiekvienas laiko savo poziciją vienintele teisinga. Bet iš tikrųjų: tai tik kitoks požiūris į tą patį dalyką. O patikimumo kriterijus – sava gyvenimiška patirtis.
Būtinybė kažką įrodyti tai:
– veidrodis to, ko mes savyje nepriimame
– kitų veiksmų smerkimas kaip savęs atstūmimo atspindys
– pasąmoninis nenoras keistis.
Kiekvienas žmogus nuo gimimo turi gebėjimą mąstyti ir vystytis / augti.
Kiekvienas gimstame tam, kad įgytume savitą patirtį: mokomės mylėti, atjausti, džiaugtis, kurti savo pasaulį, niekam nieko neįrodinėti.
Kai sutinkame situacijas, kurios neatitinka mūsų įsitikinimų, jaučiamės nepatogiai. Bet jei yra kokios nors aplinkybės, tai kažkam jos būtinos, nesvarbu, patinka mums tai ar ne.
Priimti reiškia pripažinti kito žmogaus teisę būti tokiam, koks jis yra.
Tik priimdami tikrovę „tokią, kokia ji yra“ (ne pasiduodami, ar tapdami abejingi), mes gauname galimybę ją paveikti.
O priešindamiesi žmonėms ar aplinkybėms, tuščiai eikvojame energiją problemoms, kurios šiuo metu viršija mūsų galimybes. Mes stengiamės daryti įtaką tam, kas negali būti paveikta: auklėti kitus ar manipuliuoti jais.
Manau, geriausias būdas ką nors įrodyti – gyventi harmonijoje su savo gyvenimu, priimant pasaulį ir kitus tokius, kokie jie yra.
Rytų filosofija šį procesą vadina „veiksmu neveiksme“, o tai reiškia LEISTI VYKTI VISKAM IR NIEKAM NIEKO NEĮRODINĖTI.
Inga H
