Nereikia bijoti keisti savo gyvenimo
Ir galvoti, kad atsakomybės jausmas yra tas inkaras, ant kurio viskas laikosi.
Atsakomybė gali būti perdėta ir netgi klaidinga. Vaikų akivaizdoje – kai bijome skirti daugiau laiko sau, tėvų akivaizdoje – kai klusniai einame jų mums parinktu keliu, draugų akivaizdoje – kai sutinkame su tuo, kas mums neįdomu ar ką mes išaugome.
Ir pagrindinis žodis čia – bijome. Ir tai niekaip nesusiję su atsakomybe.
Studijų metais kažkurį laiką bijojau prarasti tai, ką turiu, net suprasdama, kad man ankšta ir tvanku. Taip bijoma palikti kiautą, kai suvoki jį kaip namą. Ir tuo metu man atrodė, kad tikrovė yra nulemta kartą ir visiems laikams, ir viskas, kas man nutiks ateityje, gali tik iš to išaugti.
Tačiau paaiškėjo, kad visi būgštavimai buvo bergždi. Atsisakyti kažkokio pasiūlymo reiškia atverti kelią kažkam geresniam. Ir atsisakyti galima su meile – ir kitiems, ir sau. Ir svarbiausia, iš meilės ir pagarbos tam SAVO – jautriam ir nuostabiam, kurį gali atskleisti savyje.
Ir žinote, kai mes pasirenkame savo ir tik SAVO gyvenimą, tai galiausiai viskas pavyksta, viskas atsistoja į savo vietas. Tai tarsi dėlionės sujungimas į vieningą ornamentą.
Juk teisinga ir neteisinga neegzistuoja, yra kažkas, kas gali tapti vientisu, ir kažkas, kas lieka fragmentuota. Kas siekia vientisumo – jam padeda Visata – į mūsų gyvenimus ateina su mumis suderinti žmonės ir aplinkybės, lydinčios mūsų talentų atskleidimą. Visata padeda tiems, kurie nori ir daro. Galbūt jai to reikia kažkokiai bendrai harmonijai – ir mes galime joje dalyvauti.
Inga Heron
