Dvi moterys šnekučiuojasi troleibusų stotelėje. Viena kitai skundžiasi:
– Nieko gero. Vyras – tinginys, nieko nedaro namuose. Anyta gyvatė, vis mane moko kaip gyventi. Vaikai neklauso, atsikalbinėja, mokosi blogai.
Už jos stovi Angelas sargas ir savo užrašuose rašo: „Nieko gero. Vyras – tinginys, nieko nedaro namuose. Anyta gyvatė, vis mane moko kaip gyventi. Vaikai neklauso, atsikalbinėja, mokosi blogai.“
Rašo ir galvoja: „Nesuprantu, kodėl jau kelintą kartą jai viso šito reikia. Bet jei užsako, reikės įvykdyti!“
Nuo mūsų minčių ir žodžių priklauso, kaip mes gyvename. Už mūsų nugaros nuolat stovi angelai sargai su blonknotais!
🤔Na, ir ką daryti jei tokia nedžiuginanti realybė?
🤔Meluoti sau, kad viskas gerai?
🤔Apsimetinėti, kad esu laimingas?
🤔Kaip sustabdyti nuoskaudas, nusivylimus, gauti meilę ir pripažinimą, kaip harmonizuoti santykius?
Kol mes fiksuojame savo mintis ir dėmesį į nesėkmes, nuoskaudas, pasipiktinimus, baimes, mes ir toliau gyvename šiose emocijose, nepastebėdami aplink kitų variantų.
Atlikime mažą eksperimentą:
Apsižvalgykite ten kur šiuo metu este ir suraskite 10 žalių objektų. Radote? Įsidėmėjote juos?
Dabar užmerkite akis ir prisiminkite, kas jūsų aplinkoje yra ne žalios spalvos, o baltos, taip pat 10 objektų.
Turbūt sutiksite, kad prisiminti tai, į ką iš pradžių neatkreipėte dėmesio, yra sunkiau. Taip ir su mūsų mintimis. Į pirmą planą iškyla tai, ką mes įpratome pastebėti savo aplinkoje. Paradoksas yra tas, kad tiesiog pradėjus džiaugsmingai kalbėti ir dirbtinai pritraukinėti pozityvias mintis, POKYČIŲ NEBUS ARBA JIE BUS MINIMALŪS.
Viso šito kaltininkas yra giliai įsišakniję įsitikinimai ir netransformuoti kaltės, baimės, pasipiktinimo, nuosaukdų jausmai. Ir jei jie sąmoningai nepaleidžiami, neigiamos mintys kaip tarakonai vėl ir vėl ateis.
su meile
Inga