Lengva pasakyti „Aš myliu save“, „Aš myliu pasaulį“. Lengva kalbėti apie meilę ir sąmoningumą, apie gilų priėmimą visko, kas yra.
Lengva mokyti, kalbėti žodžius, kurie skamba pateisinančiai, maloniai ir pakylėjančiai.
Bet tai yra tik žodžiai. Šalia žodžių yra pasaulis. Man visada įdomu stebėti kaip iš tiesų filosofinės, ezoterinės, psichologinės kalbos protingai regztos prie kavos ar arbatos puodelio integruojamos kasdienybėje kai į aplinką atbilda nusivylimas, užlieja pykčio lavina. Ar tikrai jūs tokiomis aplinkybėmis galite nesuakmenėti ir/ar nepulti ant kito žmogaus???
Arba kai į kūną įsiskverbia baimė: ar tikrai pavyksta nesusilieti su ja, nepabėgti į išsigalvojimus ir blogiausių scenarijų kūrybą, bet iškvėpuoti ją?
O kaip su liūdesio vandenynu? Ar papuolę į jį, prisimenate kaip ryžtingai plaukti?
Kai jaučiatės atstumti, įskaudinti ar galite lengvai su džiaugsmu paleisti šiuos jausmus, be įrodinėjimų savo tiesų, be pašaipų, pažeminimų, be keršto planų?
Ar galite savęs neišduoti tada, kai jums labiausiai reikia poilsio, švelnumo, atostogų?
Lengva ir smagu kalbėti, filosofuoti apie meilę, lengva to mokyti tol, kol mūsų praeities žaizdos neatsivėrė.
Nėra nieko gėdingo tame, jog ir emocijų lavinos užlieja, ir jų vandenynuose paskęstate ne kartą: mes visi turime silpnų taškų. Tiesiog juos su švelnumu transformuokime.
su meile
Inga Heron