Paprastai, kai žmogus prastai atlieka savo darbą, jis piktinasi: „Ar žinai, kiek jie man moka?!“. Žinau. Ir aš nesuprantu, ką tu čia veiki. Mano nuomone, viskas paprasta: jei nepatinka – nedirbk arba atisraitok rankoves ir keisk esamą situaciją. Ir taip visame kame.
Blogai gyventi su žmogumi – negyvenk. Verslo partneriai su jumis elgiasi blogai – keisk. Rūbai netinka – padovanok kam puikiai tiks. Blogai miegasi – pasirūpink savo savijauta. Jei prastai jautiesi – gydykis. Nepatinka gyventi kaime – išvažiuok. Veik, o ne verkšlenk.
O jei nieko nedarome ir nesikeičiame ten kur mums kažkas nepriimtina, tai reiškia – mums viskas gerai. Būkime sąžiningi su savimi – mums gerai. Gera verkšlenti. Gera skųstis. Gera kentėti. Gera būti auka. Gera gauti paguodą verkšlenant. Smagu, kad mums padeda, nuspręsdami už mus. Gera nieko nedaryti su savo gyvenimu. Ramu. Nuspėjama. Tai mūsų komforto zona. Buvimas purvyne – komforto zona.
Visa tai turi prasmę. Didžiausią gyvenimo prasmę.
Jei jūs nebūsite auka, tai kas? Jei nesiskųsite, ką darysite? Juk teks imtis kažkokių naujų nuoseklių veiksmų. Jei pašalinsite šią klišę „Man nepakeliamai sunku, bet aš nešu savo kryžių“, tai kas liks? Kur eisite be kryžiaus? Kaip išvis be jo gyvensite?Nespręsti taip pat yra sprendimas. Nekeisti taip pat yra pasirinkimas. Jei darote tokį pasirinkimą, būkite su juo, pripažinkite jį, gaukite premijas, mėgaukitės tuo. Bet nespauskite kito. Jis neprivalo žaisti jūsų žaidimų.
Pripažinkite, kad esate ten, kur norite būti. Tokia yra tiesa. Ir nuo čia gali prasidėti pokytis.
Inga Heron
