– Kodėl tu sakai, kad meilė yra liga?
– “Aš sakau, kad meilė tampa liga”, moters balsas suskambėjo tyliau.
– Na gerai. Kodėl tai tampa liga?
-…Kaip tau tai paaiškinti …, – moteris susimąstė. – Prisimeni pasakas, kurios baigiasi žodžiais: “Ir aš tose vestuvėse buvau, alų midų gėriau …”
– Taip, žinoma.
– Kokia kliūtis stovi pagrindinio veikėjo kelyje?
– Na, skirtingai ten, – mergina intensyviai sutelkė dėmesį. – pas vieną – slibinas, pas kitą – ragana…koks nors Kosčėjus nemirtingasis …
– Tu vardini kliūčių simbolius, jų meninius įvaizdžius. O kokia yra kliūties esmė?
– Na, aš nežinau …
– Pasakoje herojaus visada laukia atgimimas. Išoriškai tai vyksta įvairiais būdais. Pavyzdžiui, jis buvo žiaurus, beširdis ir savanaudis. O pasakos pabaigoje atgimsta – jis tampa malonus, dėmesingas, jautrus ir nuoširdus.
Kartais atgimimas yra labai tiesiogiai nurodomas pirštu. Pavyzdžiui rusų pasakoje, Ivanas šokinėja į katilus su verdančiu vandeniu,… Atrodo, kad jis turėtų žūti. Tačiau žūva tik buvęs Ivanas, Ivanas kvailys, ir pasirodo naujas, tikrasis Ivanas, Ivanas caraitis.
Daugelyje pasakojimų, atgimimas rodomas perkeltine prasme. Pagrindinis herojus virsta gyvūnu arba, atvirkščiai, laukia atvirkštinio atgimimo į žmogų. Tai randame ir religijose. Užtenka prisiminti kad ir Egipto dievą Ra ar Budą, atgimstantį nušvitimo momentu, Kristaus atgimimą …
– Na, o prie ko čia meilė? – mergina su nekantrumu nutraukė pašnekovę.
– Meilė? …Moteris sekundei susimąstė. – Tai kaip mirtis. Supranti? Žmogus tartytum praranda, atiduoda save. Atrodo, kad jis žūsta, bet jis nemiršta. Jis atgimsta naujam gyvenimui. Meilė yra mirties ir prisikėlimo patirtis.
Smagių atgimimų ir drąsos juos priimti bei žengti naują žingsnį meilėje ir vienybėje.