Kažkur pakeliui mes nusipirkome tą toksišką „dirbk, kol mirsi“ melą, kad poilsis = silpnumas. Bet žinai? Tie, kurie „niekada nesustoja“, būtent jie pavargę iki kaulų smegenų, šnypščia ant vaikų, lyg zombiai skrolina 2 val. nakties. Ir tu vadini tai stiprybe? Tai – ne stiprybė, o savo hormonų sistemos neigimas.
Bausti save už poilsį yra tas pats, kas pykti ant Žemės už tai, kad ateina naktis. Nesąmonė, ar ne?
Tavo siela neauga iš savęs alinimo. O poilsis nėra tinginystė – tai strategija. Tai maištas prieš pasaulį, kuris garbina perdegimą kaip religiją. Tai tyla, kurioje išgirsti Dievo šnabždesį. Tai pauzė tarp natų, kuri padaro visą dainą gražią.
Pagalvok: net vandenynas atsitraukia, prieš išsiliedamas į krantą. Net širdis turi trumpą poilsį tarp dūžių. Jei pati visata pulsuoja pakilimų ir atoslūgių ritmu – kodėl manai, kad tu turi būti „įjungtas“ 24/7 kaip sulūžęs jungiklis?
Nebekalbėk apie tinginystę. Vadink tai šventu susiderinimu. Atmink, tu nesi mašina – tu esi siela kūne. Ir tas kūnas yra šventa žemė.
Todėl kitą kartą, kai jausi kaltę už tai, kad prisnūdai, pabuvai tyloje ar tiesiog leidai sau būti – nusišypsok. Tai nėra silpnumas – tai išmintis.
Nes tiesa tokia: autentiškiausia, nebesustabdoma, pasaulį drebinanti tavo versija gimsta ne iš bausmės, o iš leidimo.Ilsėkis taip, lyg tavo gyvenimas nuo to priklausytų – nes taip ir yra.
Inga Heron