Neabejotinai daug kam sunkiau pajusti savo gyvenimą subtiliai, nei žinoti apie save tik iš tų vertinimų, kurių mes, dažnai atsisakydami tikrųjų norų, nusipelnėme iš kitų ar nenusipelnėme …
Daugelis iš mūsų ieškome savęs kitų akyse ir niekur kitur …
Pagyrė, vadinasi, geras …
Supeikė, blogas …
Ir pasirodo, kad mūsų nėra, nes pagyros įprastai atkeliauja, kai esame patogūs … barama, kai nepatogūs.
O mes vieną sekundę iliuziniame džiaugsme, kitą – sugalvotame apmaude, dar kitą – ilgai laukiame: pasakykite mums, pasakykite, pasakykite mums – kas mes esame, ko norime, ką daryti, kur eiti, ką pasirinkti ir kada mes teisūs …
Taigi pasirodo gyvenimas, kuriame mes, kaip ir vaikiškos pasakos herojė Mamulė Mū medyje, manantys jog esame kvaili ar niekam tikę, nes nemokame juo užlipti.
O gal turėtume skristi, puoselėti sodus ar statyti namus, arba visiškai nebūti ten, ir ne su tais, su kuriais šiuo metu esame, nes kažkas taip pašnibždėjo.
Koks yra jūsų tikrasis gyvenimas, nepaisant to, ką kiti žmonės galvoja apie jus?
Inga Heron
