Pas autoritetą einam su kankinančiu klausimu – koks mano gyvenimo tikslas? Kokia mano misija?
Autoritetas atjaučiančiai šypso ir jau turi parengęs universalų atsakymą – „tu ir tavo tikslas – tai vienas ir tas pats. Tavo tikslas – tai būti savimi“.
„Ar gali būti viskas taip paprasta?“ – baisiausiai nustembam. Juk gyvenimas – sudėtingas dalykas!
Bėgam pasišokinėdami ir pasišvilpaudami namo – valio valio valio! Pagaliau turim atsakymą. Užtenka būti savimi! Namie nusiprausiam, persirengiam nauja palaidine – nuo šiol būsime savimi! Atsisėdam į fotelį. Netrukus pradėsime būti savimi!
Minutė euforijos fotelyje praskriejo kaip ant sparnų. O kas dabar? Kaip reikia būti savimi? Ką tai išvis reiškia? Atrodė taip paprasta. O ką reikia daryti, kad būti savimi?
O čia vėl gi – atsakymas skambės labai paprastai, bet įgyvendinimas ne visiems pasirodys paprastas.
Būti savimi – tai būti nuoširdžiu ir drąsiu be apsimetinėjimo ir veidmainystės. Užsiimti tuo, kuo užsiimti kviečia širdis, o ne tuo, kuo spaudžia užsiimti aplinka, tėvai ar noras įtikti, pasirodyti.
Tad grįžtame į fotelį ir užsimerkę atsimename, kada dainavo mūsų širdis – ką tuo metu veikėme? Kokius sprendimus priiminėjome? Ir kaip jautėmės tada, kuomet nepriėmėme sprendimo, kurį sufleravo širdis. Kaip tada viskas baigėsi?
Atsimename momentus, kai bendravome su žmonėmis nuoširdžiai ir be apsimetinėjimo. Tada kai išreiškėme savo unikalumą ir vien jau dėl to buvome vertingi kitiems ir sau. Kas tai buvo per žmonės? Kaip jie mus priėmė? Apie ką kalbėjome? Ką jie mums sakė? Iš ko susidėjo mūsų unikalumas?
Ir kaip jautėmės tada, kuomet norėjome pasirodyti, galvojome, kad niekas nepastebės mūsų kaukės. Kas ir kaip tada su mumis kalbėjo? Kaip jautėmės? Kiek džiaugsmo patyrėme pritapdami, apsimesdami?
Kuris jausmas geresnis, šiltesnis ir artimesnis? Kurie sprendimai pasirodė esantys geresni?
Tada kada buvome savimi!
Vadinasi, jau žinome, kaip būti savimi! Tikslas beveik pasiektas. Belieka kuo dažniau savo kasdienybėje būti savimi ir kuo rečiau kažkuo kitu. Kiekvienam savo greičiu. Nuo DABAR.
Vladas Sapranavičius