Gerai, būkim atviri — mes visi turim tą vieną stalčių. Žinai kurį.
Tą, kuriame guli sausio pirmos dienos planai, trijų dienų sporto programa, ir pusiau užpildytas „Mano naujo gyvenimo“ žurnalas.
Ir tada mes sakom: „Aš tiesiog neturėjau laiko.“
Bet žinai?
Tai tas pats, kas sakyti, kad nepabaigei skaityti knygos, nes… lapai buvo per balti.
Tiesa yra paprasta, bet kandžiojasi:
mes nebaigiam, nes kažkur viduje bijom pamatyti, kas bus, jeigu iš tikrųjų pavyks.
Nes kai pabaigi, nebėra pasiteisinimų.
Nebėra „vieną dieną pradėsiu“, nebėra „kai būsiu pasiruošęs“.
Esi tik tu – gyvas, tikras, išsitiesęs ir be vietos slėptis nuo savo galios.
Ir tai… baugina.
Mes net nebijom nesėkmės tiek, kiek bijom savo potencialo.
Nes kai jį įjungi, viskas ima keistis.
Nebegali likti tas pats. Nebegali būti „mažas“. Nebegali vaidinti, kad nežinai.
Taigi, kai kitą kartą pagausi save metant projektą vidury brastos,
kai planas „pailsėti porai dienų“ bandys pavirsti trijų savaičių „savirefleksija“ su Netflix’u,
paklausk savęs ne „kodėl aš nebaigiu?“
O „ko aš bijau, kad nutiks, jei aš visgi baigsiu?“
Nes galbūt tada pamatysi, kad tai, ko bijai, iš tiesų yra tavo laisvės pradžia.
Ir, rimtai — pabaik tą idėją.
Ne dėl disciplinos.
Dėl jausmo, kai pagaliau pasakai:
„Aš padariau.“
Ir tavo siela tyliai nusišypso:
„Pagaliau.“
Inga Heron