Būkime atviri: gali stovėti perpildytame kambaryje – visi juokiasi, kalba, skrolina, vaidina – o tu jautiesi kaip vaiduoklis cirko viduryje.
Bet vis tiek nebaisu.
Tada lieki vienas ant savo sofos, su savo mintimis, ir BUM – egzistencinė panika užklumpa kaip „Netflix“ siaubo filmas.
Kodėl?
Nes minioje gali pasislėpti.
O kai esi vienas – žiūri į veidrodį.
Minia leidžia tau nematyti savęs.
Nematyti baimių, svajonių, ar to, kad vis dar negrąžinai mamai indelio.
Tu tiesiog susilieji, atlieki vaidmenį, kai klausia: „Kaip tu“, sakai: „Viskas gerai.“
O kai vienas…
Išgirsti tą balsą.
Žinai kurį:
„Ar tikrai esu laimingas?“
„Kodėl vis dar save stabdau?“
„Ar tikrai norėjau eiti į tą renginį, ar tiesiog vėl norėjau visiems įtikti?“
Tas balsas – tai tavo siela.
Ir skirtingai nei minia, jis nesitaiksto su tavo melu.
Tiesa ta, kad mes bijome ne vienatvės,
Mes bijome tiesos, kurią ji atneša. Mes bijome atidumo sau.
Bet žinai?
Tas tikrasis Tu –
Tas, kuris slepiasi po šypsenomis, filtrais ir patogiais „viskas gerai“ –
Jis žino, ko tu nori.
Jis žino, kodėl esi čia.
Vienuma iš pradžių gali jaustis kaip šuolis be parašiuto.
Bet būtent ten tu išmoksti skristi.
Pagaliau su savo sparnais.
Nes tikslas gyvenime nėra pritapti.
Tikslas – išdrįsti stovėti vienam, net kai visi eina ta pačia kryptimi.
Tad, eik su savim pasivaikščioti.
Išsivesk save vakarienės.
Šok vienas virtuvėje, kai niekas nemato.
Ir paklausyk, ką nori pasakyti Tu sau.
Tu ne vienas.
Tu tik pagaliau susitinki su savimi.
Ir patikėk – tu vertas to susitikimo.
Inga Heron
